Kraujagyslių pakitimai aiškėja vaikystėje (straipsnis)

Šis straipsnis (Aistės STANKEVIČIENĖS interviu su prof. V. Triponiu) iš 2009 10 06 LIETUVOS ŽINIŲ

Įgimtomis kraujagyslių ligomis, kurios greitai progresuoja ir sukelia sunkią negalią, kiekvienas žmogus serga savaip, todėl nėra aiškių diagnostikos bei gydymo standartų.

Žiniomis apie įgimtas kraujagyslių ligas (displazijas), itin sudėtingos medicinos problemos sprendimo būdus praėjusią savaitę Vilniuje dalijosi susirinkę garsiausi pasaulio specialistai. Ta proga kalbinome Vilniaus miesto universitetinės ligoninės Kraujagyslių chirurgijos centro vadovą Vytautą TRIPONĮ. Už minėtų ligų diagnostikos bei gydymo įdiegimą Lietuvoje profesorius apdovanotas Vilniaus medicinos draugijos mokslo premija.

Požymių labai daug

- Pagal pateikiamus duomenis Lietuvoje kasmet gimsta apie 300 vaikų, turinčių tokių įgimtų sutrikimų. Koks iš tikrųjų yra kraujagyslių displazijų paplitimas?

- Tokios statistikos neturime. Galime remtis vieninteliu Vengrijoje atliktu tyrimu, kuriuo nustatyta, kad apie 1 proc. visų naujagimių turi įgimtą kraujagyslių patologiją. Manome, kad panašus ligos paplitimas yra visoje Europoje. Žinoma, sutrikimai gali išryškėti ne iš karto po gimimo, bet, pavyzdžiui, po metų.

- Ar lengva juos pastebėti, jei, kaip teigiama, didelę pacientų dalį sudaro suaugusieji, kurių ligos jau apleistos?

- Įgimtos kraujagyslių ligos dažniausiai diagnozuojamos vaikystėje, bet gali nesukelti diskomforto ar neįgalumo. Ligos požymiai labai paūmėja per brendimą. Retai, bet pasitaiko ir tokių atvejų, kai simptomai išryškėja po 50 metų, moterims - po menopauzės.

- Kokie požymiai rodo esant įgimtą kraujagyslių patologiją?

- Jų labai daug. Pirmiausia - odos spalvos pokyčiai, matomi iš karto po gimimo. Atsiradusios melsvai raudonos dėmės leidžia įtarti, kad tai - ne šiaip odos pakitimai. Kitas požymis - kai viena galūnė auga greičiau nei kita ir po 3-4 metų tampa už ją ilgesnė. Taip pat būna įvairių pakitimų gilesniuose audiniuose, raumenyse, kauluose, net nervuose. Tai pasireiškia skausmais, judėjimo aparato defektais. Didelė problema, kai bjaurojantys ligos požymiai išryškėja veide - dėl jų vaikai baiminasi eiti į mokyklą ar darželį.

Kelia amputacijų grėsmę

- Kodėl šie sutrikimai įvardijami kaip patys sudėtingiausi?

- Pirmiausia dėl to, kad kiekvienas žmogus serga skirtingai: storėja galūnė, jos vaizdas tampa panašus kaip sergant dramblialige, per netinkamai susiformavusias kraujagysles iš arterijų kraujas patenka tiesiai į venas. Tuomet sutrinka galūnės mityba, atsiranda gangrena, dėl perkrovimo plečiasi širdis, suyra sąnariai, galūnė deformuojasi. Kadangi kiekvienas pacientas turi kitokią patologiją, nėra diagnostikos bei gydymo standarto. Tiesa, dabar jau žinome, kokius tyrimus ir kam atlikti, ką turime matyti ir kokį gydymą parinkti. Dabar ne taip, kaip prieš porą dešimtmečių, kai susidūrę su šiomis ligomis buvome beginkliai. Tačiau displazijų gydymas trunka visą gyvenimą, labai retas pasveiksta po vienos gydomosios procedūros ar operacijos, kaskart vis tenka ką nors daryti. Sunku pasakyti vaiko tėvams, kad jam teks gydytis visą gyvenimą, kad jis niekada nepasveiks. Tačiau metodai, kuriuos dabar taikome, nemažai ligonių išgydo tiek, kad jie gali dirbti, būti visaverčiai.

Nuo 1999 metų Lietuvoje jau atlikta apie porą šimtų kraujagyslių displazijų operacijų, daugiausia - vaikams ar paaugliams. Jos išgelbėjo nuo invalidumo ir dar didesnių grėsmių. Bet yra ir tokių pacientų, kuriems padėti labai sunku. Kartais liga komplikuojasi itin pavojingais kraujavimais. Jei yra galūnių problema - kyla amputacijos ir mirties pavojus. Pasitaikė atvejų, kai pacientai tik per plauką išsaugojo gyvybę dėl staiga prasidėjusio gausaus kraujavimo, niekam net neįtariant, kad taip gali nutikti.

Per mažai specialistų

- Jūsų nuopelnas, kad šiandien Lietuvoje jau turime šių sudėtingų ligų diagnostiką ir gydymo metodus.

- Viskas prasidėjo atsitiktinai, Vengrijoje 1965-aisiais, - į šią šalį buvau išvykęs podiplominių studijų. Ten teko bendrauti su vienu šios srities pradininkų Europoje - prof. Solteszu Lajosu. Priemonių kovoti su liga tuomet buvo labai mažai. Vėliau labai padėjo vadinamoji Hamburgo grupė, į kurią susibūrė žymiausi displazijų specialistai iš visos Europos. Jie mus globojo, skatino ir drąsino, pateikė gydymo metodikų. Ir dabar šios grupės atstovai dažnai atvyksta pas mus, konsultuoja, padeda operuoti. Siunčiame jiems savo ligonius, jei už šių gydymą išgali sumokėti ligonių kasos. Tai darome ypač sunkiais atvejais. Dabar yra pora pacientų, kurie kartkartėmis gydosi užsienyje. Ten atliekamos sudėtingos lazerių ar radiologinės procedūros - jos kol kas nedaromos Lietuvoje, bet, aišku, netrukus atsiras ir čia.

P. S. 2007 m. prof. Vytautui Triponiui įteikta Vilniaus medicinos draugijos premija ir diplomas Už geriausią mokslo darbą, įdiegtą į praktiką. Darbą pristatė Vilniaus chirurgų draugija (pirmininkas doc. A. Gradauskas). Įvertintasis prof. V. Triponio darbas "Įgimtų kraujagyslių ligų (arba kraujagyslių displazijų) diagnostikos ir gydymo įdiegimas Lietuvoje".
Straipsnis apie tai 2008 m. sausio 24 - vasario 6 d. Nr. 2 (380) "Mokslo Lietuvoje" (pdf čia, žr. 3 psl.).


P. P. S. Internete galima rasti ir, pvz., V. Triponio su B. Vaišnyte anglų kalba rašytą straipsnį 2006 m. "Lietuvių chirurgijos" žurnale. Pavadinimas "Galūnių venų raidos defektų chirurginis gydymas". Santrauka lietuvių k. čia. Straipsnis PDF formatu čia.